Sprendimas, kad artimam žmogui reikia daugiau pagalbos, dažnai ateina ne vienu momentu. Iš pradžių šeima pastebi pavienius dalykus: neapmokėtas sąskaitas, sunkiau paruošiamą maistą, rečiau išeinama iš namų. Vėliau kyla klausimas, kaip pasirūpinti žmogaus saugumu ir kartu išsaugoti jo savarankiškumą. Pokalbį palengvina ne skubėjimas pasirinkti vieną sprendimą, o aiškus susitarimas, kokios pagalbos reikia šiandien ir kaip ją būtų galima keisti ateityje.
Pradėti galima nuo kasdienybės, o ne nuo įstaigų pavadinimų ar išankstinių nuostatų. Kartu aptarkite, kur žmogui sunkiausia, kokia pagalba jau teikiama ir ko jis pats norėtų. Jei šeima svarsto gyvenimą priežiūros įstaigoje, naudinga iš anksto susipažinti su jos aplinka ir teikiama pagalba, pavyzdžiui, http:/surininkunamai.com/. Tokia informacija gali tapti konkrečiu atspirties tašku pokalbiui, o ne galutiniu sprendimu.
Pirmiausia išsiaiškinkite, kas pasikeitė
Artimieji kartais pamato riziką anksčiau už patį žmogų, tačiau vienas neramus įvykis dar nepasako visos istorijos. Pasikalbėkite apie pastarąsias savaites: ar pasikeitė judėjimas, miegas, apetitas, nuotaika, vaistų vartojimas? Užrašykite konkrečius pavyzdžius ir jų datas. Taip šeima galės atskirti pasikartojantį sunkumą nuo laikino sutrikimo, o gydytojui bus lengviau įvertinti situaciją.
Užuot sakę „tau nebesaugu gyventi vienam“, įvardykite tai, ką pastebėjote: „Praėjusią savaitę du kartus pamiršai išjungti viryklę. Kaip galėtume padėti, kad virtuvėje jaustumeisi ramiau?“ Konkretus klausimas skatina žmogų dalyvauti ieškant sprendimo ir mažiau primena nuosprendį.
Kalbėkite apie pasirinkimus, ne tik apie pavojus
Vyresnis žmogus gali bijoti prarasti savo namus, rutiną ar teisę spręsti. Šeimos nariai savo ruožtu gali jaustis kalti, kad negali būti šalia kasdien. Abu jausmai verti dėmesio. Pasikalbėkite atskirai apie tai, kas žmogui svarbu: pažįstama aplinka, privatumas, bendravimas, pagalba naktį ar galimybė pačiam rinktis dienos veiklą.
Susitarimą lengviau rasti, kai aptariami keli realūs variantai. Vienam žmogui gali pakakti pagalbos namuose kelis kartus per savaitę, kitam praverstų dienos užimtumas, o kitam reikėtų nuolatinės priežiūros. Kiekvieną variantą vertinkite pagal tai, ką jis išsprendžia ir kokių sunkumų palieka, o ne pagal tai, kaip jis atrodo iš šalies.
- Kokiose kasdienėse veiklose žmogus nori pagalbos, o kurias nori atlikti pats?
- Kas šeimoje gali padėti reguliariai, neaukojant savo sveikatos ir darbo?
- Kokie požymiai rodytų, kad dabartinio susitarimo nebeužtenka?
- Kaip bus užtikrintas ryšys su gydytoju ir vaistų vartojimo tvarka?
- Kada šeima vėl susės aptarti, ar pasirinkta pagalba veikia?
Įvertinkite pagalbą kasdieniais kriterijais
Jei svarstoma priežiūros įstaiga, vien apsilankymo metu gražiai atrodanti erdvė neatsako į svarbiausius klausimus. Pasidomėkite, kaip darbuotojai padeda žmogui atsikelti, pavalgyti ir palaikyti ryšį su artimaisiais. Paklauskite, kaip keičiamas priežiūros planas, kai pablogėja sveikata, ir kas informuoja šeimą apie svarbius pokyčius. Atsakymai turėtų būti aiškūs, o ne paremti vien bendrais pažadais.
Per apsilankymą stebėkite ir paprastus dalykus: ar gyventojai gali patogiai judėti, ar darbuotojai kreipiasi į juos pagarbiai, ar yra vietos pabūti ramiai. Pasikalbėkite apie dienos ritmą ir galimybę išlaikyti asmeninius įpročius. Šeima taip pat gali paprašyti paaiškinti, kokias paslaugas apima nustatyta kaina ir kokios išlaidos gali atsirasti papildomai.
Susitarimą laikykite peržiūrimu
Net ir gerai apgalvotas sprendimas gali keistis. Po kelių savaičių aptarkite, ar žmogus jaučiasi saugiau, ar jam pakanka bendravimo ir ar artimieji pajėgia vykdyti savo įsipareigojimus. Jei kas nors neveikia, keiskite konkretų susitarimo punktą: pagalbos laiką, atsakingą šeimos narį ar priežiūros apimtį. Taip pokalbis lieka atviras, o žmogus išsaugo daugiau balso savo kasdienybėje.
Šeimos susitarimas neturi išspręsti visų būsimų klausimų iš karto. Jo paskirtis paprastesnė: padėti artimiesiems veikti pagal aiškius faktus, išgirsti patį žmogų ir sutarti, kada sprendimą reikės įvertinti iš naujo. Toks planas mažina nesusipratimų tikimybę ir leidžia pagalbą pritaikyti prie realių poreikių.